DU GYVENIMO VARIKLIAI: BAIMĖ IR GODUMAS (III)

Tęsiame straipsnių ciklą, pradžią skaitykite prieš tai buvusiuose įrašuose.

<…>

Stojo ilga tyla. Turtingasis tėtis šypsojosi. Aš ne viską supratau, ką jis tą dieną pasakė. Bet vis dar prisimenu jo žodžius, kaip paties geriausio mokytojo, kurio pamokos išlieka daugybę metų.

„Šiandien aš buvau truputį žiaurus. Žiaurus dėl rimtos priežasties. Aš noriu, kad jūs niekada nepamiršumėte šio pokalbo. Noriu, kad jūs visada galvotumėte apie mano darbuotojus. Noriu, kad visada galvotumėte apie asilą. Niekada neužmirškite, kad baimė ir troškimai gali jus įvilioti į pačius didžiausius gyvenimo spąstus.

Nugyventi visą gyvenimą bijant, taip niekada ir neįgyvendinti savo svajonių, yra baisu. Dirbti dėl pinigų manant, kad už pinigus nupirkti daiktai padarys jus laimingus, taip pat yra žiauru. Galvoti, kad darbas suteiks jums saugumą, yra tas pats, kas meluoti pačiam sau. Aš mačiau, kaip pinigai valdo žmones. Prašau, neleiskite pinigams užvaldyti jūsų. Pinigai turi tarnauti idėjai, padėti atsiverti galimybėms. Puiki pradžia gali būti ir minipaskola.lt.

Lipdamas į savo pikapą, paliktą šalia mažos savitarnos parduotuvės, jis sušuko: „Dirbkite toliau, berniukai, nes kuo greičiau užmiršite atlyginimo poreikį, tuo lengviau jums bus gyventi vėliau. Greitai jums šaus puikių idėjų, kaip prasimanyti daugiau pinigų, nei kada nors aš jums galėčiau duoti.

Jūs matysite tokių dalykų, kurių kiti žmonės niekada nemato – nemato galimybių, kurių jiems pilna po nosimis. Išvydę vieną puikią progą, matysite jas visą likusį gyvenimą. Kai tokia akimirka ateis, aš išmokysiu jus dar šio to.“

Du gyvenimo varikliai: baimė ir godumas (I)

Kaip jau turbūt supratote, norėdami perskaityti visą istoriją, turite pradėti skaityti nuo seniausio įrašo. Šiame straipsnyje pradėsiu rašyti, ko tėčiai mokė apie baimę ir godumą.

Po trijų savaičių Turtingasis Tėtis, aš ir Maikas susitikome dar kartą, šį kartą – parke. Kartu vaikštinėjome ir turtuolis pateikė dar vieną pasiūlymą. “Mokėsiu jums 25 centus per valandą. Ar tai nebūtų geras atlygis, ar jūsų širdelės neplaka šiek tiek greičiau?“ Aš papurčiau galvą, leisdamas suprasti, kad ne, tačiau tai buvo netiesa.

“Tebūnie, mokėsiu dolerį per valandą“ – ištarė Turtingasis Tėtis. Mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Jau mačiau naują dviratį, naujas beisbolo pirštines ir jaučiau draugų pripažinimą, tačiau kažkodėl neištariau nė žodžio. Žinoma, turtuolis mus su Maiku tik bandė. Jis puikiai žinojo, kad giliai širdyje trokštame priimti jo pasiūlymą.

Jis tęsė: “Gerai jau gerai. Tiesa ta, kad daugelį žmonių galima papirkti dėl žmogiškųjų emocijų, vadinamų baime ir godumu. Jie sunkiai dirba pirmiausia dėl baimės likti be pinigų, o gavę atlyginimą, pasiduoda godumui, įsigeidžia nuostabių dalykų, kuriuos galima nusipirkti už gautus pinigus. Taip užburtas ratas ir prasideda. Jie keliasi rytais, eina į darbą, apmoka sąskaitas ir t.t. Gyvenimas varomas dviejų emocijų – baimės ir godumo. Pasiūlykite tokiems žmonėms daugiau pinigų ir jie toliau gyvens užburtame rate tik turėdami didesnių išlaidų“

Turtingasis Tėtis prasitarė, jog svarbiausia yra būti sąžiningu pačiam sau, neleisti, kad godumas ir baimė užgožtų gležną protą. Dauguma žmonių reaguoja emociškai ir visiškai nemąsto savo galva.

Pamoka nr. 1 – turtingieji nedirba dėl pinigų, pinigai dirba jiems (I dalis)

Vieną dieną aš ir mano geriausias draugas Maikas nusprendėme būti turtingais, tad vienas kitam paspaudę rankomis tapome pirmaisiais ‘verslo partneriais’. Mums tuomet buvo devyneri, tad valandų valandas galvodavome, kaip prasimanyti pinigų ir svajodavome, jog vieną dieną būsime turtingi ir ‘kieti’.

Kartą mano vargšas tėtis visai atsitiktinai užsiminė, jog padėti įminti turtingo gyvenimo ‘paslaptis’ gali Maiko tėvas, statantis didžiulę verslo imperiją.

Mano, Maiko ir jo tėvo, kurį ir vadinu Turtinguoju Tėčiu susitikimas įvyko vieną šeštadienio rytą. ‘Ar pasirengę, berniukai?’ – traukdamas kėdę arčiau mūsų paklausė Maiko tėtis. Kol jis prisitraukė kėdę, stovėjusią prie sienos, mes pritariamai linksėjome.

‘Maikas man sakė, kad norite išmokti uždirbti daug pinigų. Ar tiesa, Robertai?’ – paklausė Turtingasis Tėtis. Greitai ir truputi baugiai linktelėjau galvą. ‘Gerai, mano pasiūlymas toks. Jus mokysiu ne mokyklos klasėje. Jūs man dirbsite, o aš jus mokysiu. Jei nedirbsite, jokių mokslų nebus, nes tik dirbdami galėsite greičiau suvokti pamokas. Galite sutikti arba ne’. Abu su Maiku pritariamai linktelėjome ir pasakėme ‘sutinku’.

‘Gerai’ – tęsė Maiko tėtis. ‘Po dešimties minučių ateis ponia Martin. Kai sutvarkysiu visus reikalus, galėsite su ja važiuoti į savitarnos parduotuvę ir pradėti dirbti. Mokėsiu jums po dešimt centų per valandą. Dirbsite kiekvieną šeštadienį po tris valandas’.

Darbas prasidėjo. Jis buvo nuobodus – valyti dulkes nuo prekių. Net šeštojo dešimtmečio viduryje trisdešimt centrų neatrodė labai daug. Už gautus pinigus nusipirkdavau tris komiksų knygeles ir traukdavau namo.

Ketvirtos savaitės vidury pritrūkau kantrybės ir pareiškiau ‘metu šį darbą!’ Maikas nusišypsojo ir pasakė: ‘Tėtis minėjo, kad vieną dieną taip nutiks ir liepė ateitį pas jį tada, kai jau norėsi mesti darbą’. Iš pradžių supykau, tačiau iš smalsumo ėmiau laukti antrojo susitikimo…

Roberto Kiyosakio istorija ir pamokos

Aš turėjau du tėčius: vienas buvo turtingas, kitas – vargšas. Pastarasis buvo labai išprusęs ir intelektualus, turėjo filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir, greičiau nei per dvejus metus baigęs ketverių metų magistrantūros kursą, dar studijavo Stenfordo, Čikagos bei Šiaurės Vakarų universitetuose, gaudamas visą stipendiją. Pirmasis tėtis taip niekada ir nebaigė aštuonių klasių.

Abu vyrai sunkiai dirbo visą savo gyvenimą, tad jų karjeros buvo sėkmingos. Tačiau vienas nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais, o kitas tapo vienu turtingiausiu žmonių Havajuose. Kodėl du įtakingi ir patrauklūs žmonės pasiekė skirtingų rezultatų?

Todėl, kad abu jie buvo skirtingo požiūrio į pinigus. Kai vienas sakydavo „meilė pinigams yra visų blogybių šaknis“, kitas tvirtino, jog „pinigų trūkumas yra visų blogybių priežastis“. Vargšas tėtis nuolat kartodavo „man tai per brangu“, o turtingasis griežtai uždraudė vartoti tokius žodžius ir primygtinai reikalavo kelti klausimą „kaip galėčiau tai įsigyti?“

Vieno tėčio žodžiai buvo teiginys, kito – klausimas. Vienas konstatuodavo, kitas priversdavo mąstyti. Tėtis, kuris vėliau tapo labai turtingas, paaiškino, kad nuolat kartodamas „tai man per brangu“ leidi smegenims aptingti, o savęs klausdamas „kaip galėčiau tai įsigyti?“ verti smegenis dirbti.

Jis neskatino manęs įsigyti visko, ko noriu. Svarbiausia jam buvo treniruoti smegenis – galingiausią kompiuterį pasaulyje. Jis tikėjo, kad žodžiai „man per brangu“ buvo proto tinginystės ženklas.

Po truputį ėmiau suprasti turtingojo tėčio pamoką. Jis tęsė: „Daugelis žmonių ketverius metus studijuoja universitete, paskui jų mokslai baigiasi. O aš žinau, jog mano finansinės studijos tęsis visą gyvenimą paprasčiausiai dėl to, kad kuo daugiau išmokstu, tuo geriau suprantu, jog dar labai mažai žinau.“

Galiausiai supratau, jog privalau mokytis iš Turtingojo Tėčio, kad netektų pasijusti kaip tuščiai vietai gaunant tokį nedidelį atlygį, kurį gaudavau už dulkių valymą nuo prekių. Tai buvo žema ir skaudu. Ta baimė ir vertė mane toliau bendrauti su Turtinguoju Tėčiu.