Du gyvenimo varikliai: baimė ir godumas (I)

Kaip jau turbūt supratote, norėdami perskaityti visą istoriją, turite pradėti skaityti nuo seniausio įrašo. Šiame straipsnyje pradėsiu rašyti, ko tėčiai mokė apie baimę ir godumą.

Po trijų savaičių Turtingasis Tėtis, aš ir Maikas susitikome dar kartą, šį kartą – parke. Kartu vaikštinėjome ir turtuolis pateikė dar vieną pasiūlymą. “Mokėsiu jums 25 centus per valandą. Ar tai nebūtų geras atlygis, ar jūsų širdelės neplaka šiek tiek greičiau?“ Aš papurčiau galvą, leisdamas suprasti, kad ne, tačiau tai buvo netiesa.

“Tebūnie, mokėsiu dolerį per valandą“ – ištarė Turtingasis Tėtis. Mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Jau mačiau naują dviratį, naujas beisbolo pirštines ir jaučiau draugų pripažinimą, tačiau kažkodėl neištariau nė žodžio. Žinoma, turtuolis mus su Maiku tik bandė. Jis puikiai žinojo, kad giliai širdyje trokštame priimti jo pasiūlymą.

Jis tęsė: “Gerai jau gerai. Tiesa ta, kad daugelį žmonių galima papirkti dėl žmogiškųjų emocijų, vadinamų baime ir godumu. Jie sunkiai dirba pirmiausia dėl baimės likti be pinigų, o gavę atlyginimą, pasiduoda godumui, įsigeidžia nuostabių dalykų, kuriuos galima nusipirkti už gautus pinigus. Taip užburtas ratas ir prasideda. Jie keliasi rytais, eina į darbą, apmoka sąskaitas ir t.t. Gyvenimas varomas dviejų emocijų – baimės ir godumo. Pasiūlykite tokiems žmonėms daugiau pinigų ir jie toliau gyvens užburtame rate tik turėdami didesnių išlaidų“

Turtingasis Tėtis prasitarė, jog svarbiausia yra būti sąžiningu pačiam sau, neleisti, kad godumas ir baimė užgožtų gležną protą. Dauguma žmonių reaguoja emociškai ir visiškai nemąsto savo galva.

PAMOKA NR. 1 – TURTINGIEJI NEDIRBA DĖL PINIGŲ, PINIGAI DIRBA JIEMS (II DALIS)

Pirmoji šio pasakojimo dalis yra čia. Šiame straipsnyje pateikta antroji dalis.

Susitikimas įvyko ir mūsų akys susitiko. Aš išpyškinau Maiko tėvui, kad šis nesilaiko susitarimo ir manęs nemoko, apkaltinau jį vaikų išnaudojimu ir ėmiau verkti. Tačiau Turtingasis Tėtis tik šypsojosi ir nuraminęs mane išsakė skirtumus tarp eilinių darbuotojų ir turtingų žmonių. Pagrindinis skirtumas ir tuo pačiu pirmoji pamoka buvo tokia:

Turtuolis Tėtis tęsė savo pamoką: “Džiaugiuosi, kad supykai dėl darbo, už kurį gavai tik dešimt centų per valandą. Daugelis žmonių supyksta, tačiau iš baimės laiku neapmokėti sąskaitų, būti atleistam, neprasimaitinti ir toliau dirba dėl pinigų. Aš tave išmokysiu dirbti ne dėl pinigų, o kad pinigai dirbtų tau. Tai ir yra esminis skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų“.

Po truputį ėmiau suprasti turtingojo tėčio pamoką. Jis tęsė: “Daugelis žmonių ketverius metus studijuoja universitete, paskui jų mokslai baigiasi. O aš žinau, jog mano finansinės studijos tęsis visą gyvenimą paprasčiausiai dėl to, kad kuo daugiau išmokstu, tuo geriau suprantu, jog dar labai mažai žinau. Daugelis žmonių gauna atlyginimą, suveda balansą savo čekių knygelėse – tuo viskas ir baigiasi. Galiausiai jie klausia, kodėl jiems vis kyla piniginių sunkumų“.

Galiausiai supratau, jog privalau mokytis iš Turtingojo Tėčio, kad netektų pasijusti kaip tuščiai vietai gaunant tokį nedidelį atlygį, kurį gaudavau už dulkių valymą nuo prekių. Tai buvo žema ir skaudu. Ta baimė ir vertė mane toliau bendrauti su Turtinguoju Tėčiu.

Pamoka nr. 1 – turtingieji nedirba dėl pinigų, pinigai dirba jiems (I dalis)

Vieną dieną aš ir mano geriausias draugas Maikas nusprendėme būti turtingais, tad vienas kitam paspaudę rankomis tapome pirmaisiais ‘verslo partneriais’. Mums tuomet buvo devyneri, tad valandų valandas galvodavome, kaip prasimanyti pinigų ir svajodavome, jog vieną dieną būsime turtingi ir ‘kieti’.

Kartą mano vargšas tėtis visai atsitiktinai užsiminė, jog padėti įminti turtingo gyvenimo ‘paslaptis’ gali Maiko tėvas, statantis didžiulę verslo imperiją.

Mano, Maiko ir jo tėvo, kurį ir vadinu Turtinguoju Tėčiu susitikimas įvyko vieną šeštadienio rytą. ‘Ar pasirengę, berniukai?’ – traukdamas kėdę arčiau mūsų paklausė Maiko tėtis. Kol jis prisitraukė kėdę, stovėjusią prie sienos, mes pritariamai linksėjome.

‘Maikas man sakė, kad norite išmokti uždirbti daug pinigų. Ar tiesa, Robertai?’ – paklausė Turtingasis Tėtis. Greitai ir truputi baugiai linktelėjau galvą. ‘Gerai, mano pasiūlymas toks. Jus mokysiu ne mokyklos klasėje. Jūs man dirbsite, o aš jus mokysiu. Jei nedirbsite, jokių mokslų nebus, nes tik dirbdami galėsite greičiau suvokti pamokas. Galite sutikti arba ne’. Abu su Maiku pritariamai linktelėjome ir pasakėme ‘sutinku’.

‘Gerai’ – tęsė Maiko tėtis. ‘Po dešimties minučių ateis ponia Martin. Kai sutvarkysiu visus reikalus, galėsite su ja važiuoti į savitarnos parduotuvę ir pradėti dirbti. Mokėsiu jums po dešimt centų per valandą. Dirbsite kiekvieną šeštadienį po tris valandas’.

Darbas prasidėjo. Jis buvo nuobodus – valyti dulkes nuo prekių. Net šeštojo dešimtmečio viduryje trisdešimt centrų neatrodė labai daug. Už gautus pinigus nusipirkdavau tris komiksų knygeles ir traukdavau namo.

Ketvirtos savaitės vidury pritrūkau kantrybės ir pareiškiau ‘metu šį darbą!’ Maikas nusišypsojo ir pasakė: ‘Tėtis minėjo, kad vieną dieną taip nutiks ir liepė ateitį pas jį tada, kai jau norėsi mesti darbą’. Iš pradžių supykau, tačiau iš smalsumo ėmiau laukti antrojo susitikimo…

Roberto Kiyosakio istorija ir pamokos

Aš turėjau du tėčius: vienas buvo turtingas, kitas – vargšas. Pastarasis buvo labai išprusęs ir intelektualus, turėjo filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir, greičiau nei per dvejus metus baigęs ketverių metų magistrantūros kursą, dar studijavo Stenfordo, Čikagos bei Šiaurės Vakarų universitetuose, gaudamas visą stipendiją. Pirmasis tėtis taip niekada ir nebaigė aštuonių klasių.

Abu vyrai sunkiai dirbo visą savo gyvenimą, tad jų karjeros buvo sėkmingos. Tačiau vienas nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais, o kitas tapo vienu turtingiausiu žmonių Havajuose. Kodėl du įtakingi ir patrauklūs žmonės pasiekė skirtingų rezultatų?

Todėl, kad abu jie buvo skirtingo požiūrio į pinigus. Kai vienas sakydavo „meilė pinigams yra visų blogybių šaknis“, kitas tvirtino, jog „pinigų trūkumas yra visų blogybių priežastis“. Vargšas tėtis nuolat kartodavo „man tai per brangu“, o turtingasis griežtai uždraudė vartoti tokius žodžius ir primygtinai reikalavo kelti klausimą „kaip galėčiau tai įsigyti?“

Vieno tėčio žodžiai buvo teiginys, kito – klausimas. Vienas konstatuodavo, kitas priversdavo mąstyti. Tėtis, kuris vėliau tapo labai turtingas, paaiškino, kad nuolat kartodamas „tai man per brangu“ leidi smegenims aptingti, o savęs klausdamas „kaip galėčiau tai įsigyti?“ verti smegenis dirbti.

Jis neskatino manęs įsigyti visko, ko noriu. Svarbiausia jam buvo treniruoti smegenis – galingiausią kompiuterį pasaulyje. Jis tikėjo, kad žodžiai „man per brangu“ buvo proto tinginystės ženklas.

Po truputį ėmiau suprasti turtingojo tėčio pamoką. Jis tęsė: „Daugelis žmonių ketverius metus studijuoja universitete, paskui jų mokslai baigiasi. O aš žinau, jog mano finansinės studijos tęsis visą gyvenimą paprasčiausiai dėl to, kad kuo daugiau išmokstu, tuo geriau suprantu, jog dar labai mažai žinau.“

Galiausiai supratau, jog privalau mokytis iš Turtingojo Tėčio, kad netektų pasijusti kaip tuščiai vietai gaunant tokį nedidelį atlygį, kurį gaudavau už dulkių valymą nuo prekių. Tai buvo žema ir skaudu. Ta baimė ir vertė mane toliau bendrauti su Turtinguoju Tėčiu.